Spalvingas straipsnis apie Šnipiškes

Istorija, Straipsniai
2017-05-01 13:54

 

Pėstute po Šnipiškes: Drakono pievos, Šiaudinės ir Šanchai Banzai mozaika

Šanchajumi įprastai pavadinamos Šnipiškės – vienas kontrastingiausių Vilniaus rajonų. Jo mozaikoje telpa dangoraižiai ir medinukai aukštaitiškomis langinėmis, alyvų žydėjimas ir išpilamo naktinių puodų turinio kvapai, Užgavėnės su tikru žirgu Drakono pievoje, gatvės menas, kelios tradicinės balandinės, jėzuitų palikimas, sentikių ir armėnų maldos namai. Sakoma, kad į kai kuriuos kiemus geriau nelįsti – bet kai kurie mielai įsileidžia atverdami savo istorijas.

Jėzuitų, sovietmečio, amatininkų ir garažų Šnipiškės

„Čia mažiau istorijos grynąja prasme, bet labai daug asmeninės istorijos, kuri labai įdomi“, – sako jau kelerius metus ekskursijas po įvairias Vilniaus vietas vedanti čia gimusi, augusi, ir dabar kurį laiką Šnipiškėse gyvenanti žurnalistė, gidė Gabija Lunevičiūtė.

Šnipiškės jai nėra vien tik Šanchajus, veikiau – labai senas priemiestis su daug į paveldo sąrašus įtrauktų objektų, senų ir naujų istorijų mozaika, kurios detalės labai greitai keičiasi. Išnyksta ir atsiranda kuklūs namai, suplazda rožinių skalbinių vėliavos, atidengdamos besiskleidžiančius rausvus vyšnių žiedus, akmenimis grįstu grindiniu link statybviečių linguoja sunkvežimiai, langines atidarinėjantys žmonės smalsiai žvelgia į praeivius. Ant vieno iš Garažų pievoje besiglaudžiančių rūdžių nuėsto garažo šonų užrašas: „Myliu. Šanchai Banzai“. Jis davė pavadinimą filmui apie šį rajoną ir puikiai iliustruoja būseną, kai kas žingsnį prieš akis atsiveriantys kontrastai verčia šią vietą mintyse apipinti vis kitais jausmais.

Visi įpratę, kad Šnipiškės prasideda už savivaldybės dangoraižių sienos, bet iš tiesų rajonas su maždaug 20 tūkst. gyventojų nuo Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios tęsiasi iki Karaliaus Mindaugo tilto, užgriebia Sporto rūmus, „Siemens“ areną, eina palei Kalvarijų turgų.

„Vilniaus miestas prieš 500 metų buvo apjuostas gynybine siena, ir iš esmės viskas, kas liko už jos, tapo priemiesčiais – Užupis, Antakalnis, Rasos, Šnipiškės. Šis priemiestis buvo labai svarbus. Kai kalbame apie jį dabar, įsivaizduojame Šanchajų arba Naująjį miesto centrą, bet yra ir daugiau pavadinimų – Žvejų priemiestis, Piromontas, Šiaudinė.

Štai, netoli Žvejų gatvė, upė, aplink rikiuodavosi įvairiausi prekių sandėliai, dirbo laivus aptarnaujantis personalas, žvejai, sielių plukdytojai. Darbininkai, amatininkai negalėjo aplenkti šios vietos, o maždaug dabartinio Žaliojo tilto vietoje pastatytas tiltas buvo pirmasis tiltas per Nerį“, – pasakojimą pradėjo G. Lunevičiūtė, atkreipusi dėmesį į pasakojimą, kad barokinė Rapolo bažnyčia iškilo jėzuitams panorus judrioje vietoje pastatyti maldos namus – miesto magistratas pažadėjo tiek žemės, kiek apjuos viena jaučio oda, ir turėjo atiduoti nemažą plotą, kurį vienuoliai išmatavo iš odos nuvyta virve.

Žingsniuojant į Šnipiškes, istorinį pavadinimą gavusias nuo turtingo pirklio Šnipkos, arba Šnipio, pavardės, link viešbučio „Radisson Blu Lietuva“, po kojomis atsidengia lopinėlis senojo kelio į Ukmergę. Anksčiau šis nedidelis akmenimis grįstas plotelis ir pačiai pasivaikščiojimo vedlei atrodė kaip miesto tingulys tvarkytis.

„Šnipiškės, kaip ir daugelis rajonų, apie kuriuos žmonės turi susiformavę stereotipą, yra daugiasluoksnis – kaip ir visas Vilnius. Galima rasti ir jėzuitų palikimo, ir sovietmečio reliktų, kurie miestą gali būti tiek pagerinę, tiek pagadinę – pavyzdžiui, dalies Architektų sąjungos rūmų nuvertimas platinant gatvę. Tuo metu buvo ir „moderno“, štai „Radisson“ laikytas aukšto lygio viešbučiu, skirtu užsieniečiams, juokauta, kad jį statė iš mikrobetono – mikrofonų ir betono“, – sovietinę tautosaką apie pasiklausymus viešbučiuose priminė G. Lunevičiūtė.

„Namas detektyvas“

Prieš porą šimtų metų gatvę palei bažnyčią jėzuitai pavadino Šiaudine, joje pridygo vieno, dviejų aukštų namukų. Šį pavadinimą Šnipiškių bendruomenė sumanė atgaivinti ir įkūrė Šiaudinės asociaciją. Šiaudinė, arba Skansenas – tai dabartinis už stiklinių dangoraižių besiglaudžiantis kvartalas, o turtingasis Piromontas, kuriame ant Piro rūmų griuvėsių prisirado mūrinukų, yra hektarą užimanti rajono dalis prie Juozapavičiaus, Rinktinės ir Šeimyniškių gatvių.

„Toks kontrastas, kad kartais jį galima pavadinti net akį rėžiančiu“, – pro kiek apsilaupiusį mūrinį daugiabutį sukdama į Drakono pievą – nedidelę aikštelę su sūpynėmis, pasisėdėjimui skirtomis erdvėmis, apsuptą medinukų su tulpėmis ir šunimis, sako ekskursijų organizatorė.

Dalis šio rajono gyventojų nuomojasi socialinius būstus, kai kurie, pasak jos, gyvena taip, kaip mes ir įsivaizduojame, kai kalbame apie Šnipiškes – pilasi vandenį iš kolonėlių ar susirenka jį besiliejantį į statinę po lietvamzdžiu, naudojasi lauko tualetais ar paprasčiausiai išpila naktipuodžių turinį kur pakliuvo. Eidami pro vieną iš mėlynų vandens kolonėlių, pastebime pakabintą kortelę su prašymu nepilti šalia nuotekų.

„Yra žmonių, kurie labai stengiasi, susitvarko ir savo kiemus, ir kiek įmanoma, aplinką, atakuoja savivaldybę klausimais, kada, pavyzdžiui, apšvies perėją. Yra žmonių, kurie nepatenkinti tuo, kad į jų gyvenimą kažkas žiūri, kalba apie jį, fotografuoja. Gal kai kurių požiūris toks – mes vargstame, sunkų gyvenimą gyvename, o jūs ateinate į mus pasižiūrėti kaip į cirką. Jis galbūt suprantamas, bet šis rajonas labai įdomi miesto dalis, apie kurią galima pasakoti ir iš istorinės perspektyvos.

Tai labai greitai besikeičiantis rajonas, būna, sudega, būna, nugriūna, kažkas pastatoma – to, kas buvo pernai, jau nėra šiandien, ir ne viskas bus kitais metais. Verta apie šį rajoną kurti filmus, jį fotografuoti, nes viskas keičiasi“, – itin greitai besimainantį rajono veidą pastebi G. Lunevičiūtė.

Šnipiškėse pokyčių buvo ir anksčiau – pačioje naujų daugiabučių pažastyje stovi „namas detektyvas“. Iš XIX amžiaus atkeliavęs medinukas anksčiau stovėjo Gedimino kalno papėdėje, jame gyveno vienas žymiausių fotografų, Juozapas Čechovičius su šeima. Miesto valdžiai namas tokioje vietoje kliuvo, vis ketinta jį perkelti, tik fotografas, artimai draugavęs su rusų architektu Nikolajumi Čaginu, nuo tokios namo kelionės išsisukdavo.

Namas dalimis į kitą miesto galą atgabentas po abiejų bičiulių mirties. Gali būti, kad dabar jis vėl pakeliaus, nes stovi saugomu paveldu nepaskelbtoje rajono dalyje.

Gyvenimas visoks: kuria mozaikas, piešia ant garažų ir laiko balandžius

„Bevaikštinėdama labai stengiuosi susipažinti su žmonėmis, surasti bendraujančius, malonius, ir man dažnai pavyksta. Ir jų istorijos tokios įdomios, man pačiai atradimas pamatyti, kad gyvenimas gali būti visoks, keliai, atvedę į šį rajoną, irgi“, – prisipažįsta save istorijų pasakotoja vadinanti vilnietė, nerdama į alyvų krūmų apsuptą kiemą, kur prieš akis išdygsta balta sėdinčio senolio skulptūra.

Senolio su lazda pašonėje – medinukas dailiai dažyta tvora, jame gyvena Vilnius dailės akademijos studentas Pijus su vilkšuniu Cepelinu, nepavykusią skulptūrą radęs išmestą prie akademijos. Tai G. Lunevičiūtei tik dar vienas įrodymas, kad Šnipiškėse nemažai įdomių meno objektų, netikėtų inkliuzų – vienų meninė vertė abejotina, kitų kur kas solidesnė, bet visi jie kuria spalvingą rajono dėlionę.

Žingsniuodamos gatvėmis, kuriose atsiveria seno akmenimis grįsto grindinio lopai, balų plyšiai arba kojos pajunta asfalto lygumą, pereiname per skirtingas istorijas. Kai kur stulpus puošia mozaikos, gyventojų sukurtos per Gatvės keramikos dieną, Garažų pievoje ant rūdijančių garažų šonų pripiešta grafičių. Viena iš senųjų gatvių sovietmečiu buvo užversta žvyru, dabar seniūnaitis Miroslavas Bielinis ją nuolat valo, ir grindinio akmenys vėl blizgina nugaras saulėje.

„Visiškai kaip kaime“, – mirkteli pasivaikščiojimo gidė, kai neriame į neišvaizdaus balto mūrinio namo kiemą.

Jame karaliauja žolė, „žydi“ viena kita šiukšlė, vaismedžiai jau sukrovę pumpurus. Gilumoje suplazda naminių balandžių sparnai.

„Vienas iš Šnipiškių gyventojų mėgstamų užsiėmimų buvo balandžių auginimas. Esu atradusi dvi karvelides, o užaugę čia žmonės prisimena, kad ankstyvuoju sovietmečiu buvo bent aštuonios.

Iki karo čia gyveno nemažai žydų, sovietmečiu jų irgi buvo. Vienas gyventojų, kuriam per 70 metų, man pasakojo, kaip karvelių augintojai, neretai žydai, balandžius pirkdavo Kalvarijų turguje. Būdavo ir sukčių, kurie tą patį balandį dešimt kartų parduodavo. Balandininkai turėjo tokią pramogą: paleidžia vienas savo balandžius, kitas, jie suka ratus, ir jeigu nusileidžia ne į šeimininko kiemą, reikia išpirką mokėti. Toks žaidimas“, – balandininkų pramogą išdavė G. Lunevičiūtė.

Medinis kaimas Saracėnų gatvėje

Šnipiškių struktūra taisyklinga, kaip gatvinio kaimo. Asfaltuota Giedraičių gatve vienas po kito zuja Kalvarijų gatvės kamščius apvažiuojantys miestiečiai, užtat įsukus į Saracėnų gatvę, prieš akis atsiveria medinis XIX amžiaus kaimas. Saracėnų gatvės pavadinimas po savimi slepia žodį „Panevėžio“ – tarsi neapsispręstų, kurį iš vardų rinktis.

Pagal Šiaudinės medinukų aukštį galima suprasti, kuriame amžiuje jie statyti: jei lubos pakilusios porą metrų virš žemės, bus XIX amžiaus pradžia, jei apie tris – jau XX amžiaus pradžia. Ant kai kurių namų kabo lentelės su blunkančiomis anksčiau gyvenusiųjų pavardėmis, kurių liudininkai vienas po kito nyksta, kaip ir senieji pastatai.

Atidesnis stebėtojas iškart gali pamatyti, kad Saracėnų gatvėje yra du 14 numeriu pažymėti namai. Pasikartojančių numerių yra ir kitoje gatvėje. Keliaujant toliau, meniškai įrengti kiemeliai kaitaliojasi su ant šono krypstančiomis bakūžėmis, kol įsukame į Samuelio Fino gatvę. Vienas iš žymiųjų žydų apšvietos judėjimo atstovų turėjo laimingą pavardę – legenda sako, kad ja pavadintos gatvės nepakeitė vokiečių okupantai, veikiausiai pamanę, kad „finas“ yra aliuzija į „suomį“.

Užtat dabar S. Fino gatvę gerai žino daugelio Lietuvos miestų žmonės, minantys dviračius – čia veikia jų taisykla.

Vienoje iš gatvių įsiterpęs medinis namas, kuriame gyveno lietuvių kalbos puoselėtojai Jurgis ir Marija Šlapeliai. Praeities mozaikos gabalėliai išlenda pačiose netikėčiausiose dabarties realybe apaugusiose vietose.

Paslėptas armėnų lobis

„Šiandien neisiu niekur, būsiu namuose ir visą dieną miegosiu“, – savo bičiuliui tarsteli švarku pasidabinęs žilaplaukis, vidurdienį lėtai pėdinantis gatve, įraudęs ir besišypsantis kaip mėnulis.

Šen bei ten žmonės vedžioja šunis, durų gelmėje išnyksta jaunos šeimos su vaikais, studentiško amžiaus jaunuoliai, moteris kapstosi darže čiulbant paukščiams, skuba kombinezonais vilkintys darbininkai. Pasirėmęs į automobilio dureles, rūko tamsiai apsirengęs rūškano veido vyras. Šnipiškės knibžda nuo paslapčių – fotografas prasitaria girdėjęs apie namą, kuriame gyvena kišenvagių šeima, kai kurios raižytos durys ir langinės slepia neteisėtai užgyventus turtus, pamirštas istorines aplinkybes, skaudžią socialinę neteisybę arba šviesius susibūrimus.

Praeiname žalsvą tykuma dvelkiantį medinį pastatą uždarytomis langinėmis. Jį nuomojasi sentikių bendruomenė, jame meldžiamasi, liejamos žvakės. Kitos durys – į moterų klubą „Devyndarbė“, prieš dvidešimt metų pasikvietusį į pagalbą Alandų salas ir atidariusį nemokamą darželį-dienos centrą sunkiai gyvenančių šeimų vaikams „Nendrė“.

„Prieš dvidešimt metų socialinė situacija buvo dar jautresnė“, – pakalbėjusi su rajono žmonėmis, įvertina G. Lunevičiūtė.

Išdrįsę paklusti smalsumui ir lįsti už rožinių skalbinių virtinės, ras už sienos lentos užkištą Marijos paveikslą. Rajonas dosnus netikėtų detalių ieškantiems, be to, po kurio laiko galima išnerti į Šeimyniškių gatvę ir pasigrožėti angliško tipo gelsvais mūriniais namais – kiemeliuose sidabrinės eglės, aplink tykuma ir ramybė.

Įsukus į Kalvarijų gatvę, verta pakelti akis – esama pastato, kuriame gyveno vaistininkas. „Sibi et vobis“ (lot. „Sau ir kitiems“), skelbia užrašas beveik pastogėje, kurio nematyti net ir dažnai vaikštinėjant ši gatve.

Ir jau visai paslėptas lobis, kurį G. Lunevičiūtė paliko pabaigai, atsiveria prieš akis sovietinio monolito kaimynystėje. Ji pati irgi daug kartų vaikščiojo ratais, kol rado koplyčią, kurioje susitinka ir meldžiasi Šv. Vardano bažnyčios bendruomenė. Tai vienintelė armėnų bažnyčios maldos vieta Vilniuje, ir jos bokštą išvydę ekskursijų dalyviai visada atsidūsta iš nuostabos – tiek kartų ėjo pro šalį, ir pastato nepamatė.

Tiesa, kartais į ekskursijas po Šnipiškes įsimaišo ir čia gyvenantys, anksčiau gyvenę žmonės, norintys papasakoti savo istorijas. Nors rajonas kartais tampa uždarokas, kai kurie gyventojai suka nosį nuo dokumentinio režisierės Jūratės Samulionytės filmo „Šanchai Banzai“ realybės, jame verda spalvingi, įdomūs kelių greičių gyvenimai.

http://www.alfa.lt/straipsnis/50168039/pestute-po-snipiskes-drakono-pievos-siaudines-ir-sanchai-banzai-mozaika#.WQjnR1DasAA.link